Ir vėl pasaulis apsivers šią naktį,
Kodėl ramybę surast kaskart daros vis sunkiau?
Šviesa, balta lyg užgimus pirmąjį kartą,
Mane apakins, suskaldys, privers pamiršt, kad gimiau.
Norėčiau dabar aš pabust,
Norėčiau tikėt, kad tai sapnas,
Kad liepsnos ir dūmų stulpai,
Išlėks į kosmoso tamsą.
Kada ateis diena, kai sugriausim šią žemę?
Ir mes tuomet stovėsime viską supratę.
Tačiau tada jau bus per vėlu sugrįžt į rojų,
Lietus gaivinęs mus tirpdys ir sunaikins.
Aš kartais pavydžiu kurtiems,
Jie negirdi, kaip skyla ši žemė.
Galingais verpetais susuks,
Mus mechaninė saulė.
Po nakties klajoju ryto rūkuose,
Bandau surinkti ašaras žolių,
Kelią braižiausi sapnuose,
Paniręs rast vėl bandau, kas esu.
O begalybė spindinčių žvaigždžių,
Dar nesuspėjusių savęs šiltai užklot,
Beribiu audeklu dangaus,
Rusena mano akių gelmėse.
O deive žemės gelmių,
Apsupk mane savo ąžuolo šaknim,
Ir mano virpančią sielą įpink,
Vainike vėjų, kamiene audrų.
Niekada daugiau nenoriu matyt,
Kas taip greit nutiks
O gal dar nevėlu?
Поcмотреть все песни артиста