Kažkur anapus, žvaigždžių tamsiojoj pusėj, Paklydęs protas taip nori sugrįžt, nors tyliai dūsta. Pakilęs rūkas, toks tirštas, baltas, šiltas, Jau šimtąjį kartą užklos tau akis gili paslaptis. Aš vis dažniau dairaus aplink, Gal šiam besočiame triukšme išgirst kažką pavyks? Kaip jausti gyvybę gyvenime, Kai visa, kas tyra ir gryna, supančiota mele? Ir nors čia viskas kaip miego patale, Stipriai laikykis, turiu tau žinią, tu ne sapne! Tai kas blogiau, melstis nebūtiems dievams ar sau? Kraujasiurbių puotoj. Kai laiko smiltys stos erdvės taške beribiam, Švininės ašaros plauks žmogaus gerkle tik gimus. Darkart prasmegs viltis žemyn. Nušvitus saulei prisimink mane, atėjus rytui ištirpk rasoje, Ištrink ribas tarp to, ko nėra, įkvėpk dangaus žvaigždžių lietuje, Išgirski dieną juodam triukšme, nušvitus saulei prisimink mane. Nušvitus saulei!