Šešėlis jau gaubia mane, Užkloja man širdį, trina sapnus. Gaivina mane nakties ramuma, Tylus lietus atšaldo jausmus. Jau ryto šviesos mano akys daugiau neišvys, Rasos vėsumo pėdos jau niekad nejaus, Jau baigia praslinkti gyvenimas pro akis, Dar vienas dūžis, ir sustos širdis. Grimstu gilyn... Na ir kur ta šviesa kurią skleidžia protėvių ugnis, Kodėl aplink tamsa? Kur tie menių skliautai, kuriuos regėjau sapne, Kodėl aplink tuštuma? Kodėl aplink tamsa? Kodėl aplink tuštuma? Žmogau, tavęs nelaukia ramybė, Nors gyvenai gan dorai ir garbingai, Teks mokėti tau už kitų klaidas, Amžinybė dar nelaukia tavęs. Grįši žemėn Vilku, Atgimsi amžinu klajūnu.