Prabudau – atmerkiau akis, Vėl jaučiu – plaka širdis, Aplink nei dvasios gyvos, Tiktai medžiai juodi dangų remia virš mano galvos. Juk turėčiau būt miręs, Kažkur toli išskridęs, Kodėl jūs prakeikėt mane? Aš žmogus, įkalintas vilko kūne. Kad ir ką praradau, iš naujo atrasiu, Žvaigždės kelią nušvies per užmaršties tamsą, Laiko tėkmė kasdien vis stiprėja, O aš gyvas mintim, kad grįšiu ten, kur viskas prasidėjo. Grįšiu ten, kur pradžia, Ten, kur šaukias manęs balsai naktyje. Grįšiu ten, kur liepsna Manają širdį pavers ledo upe. Prakeiktųjų dvasių šauksmas sminga į sielą, iki pat jos gelmių. Klajoju šioj nakty aš vienas, prabudau aš žvėrim, amžinu klajūnu. Kad ir ką praradau, iš naujo atrasiu, Žvaigždės kelią nušvies per užmaršties tamsą, Laiko tėkmė kasdien vis stiprėja, O aš gyvas mintim, kad grįšiu ten, kur viskas prasidėjo.