Man reikia vaistų nuo vienatvės,
Geriausias būtų vienatvė su tavim, naktie.
Atiduodu, naktie, tau savąją dvasią,
Nes tik tavyje dar liko vilties.
Gyvenau lyg apsėstas minčių viską pasiekti ir gauti,
Nesidairęs aplink, ką kuriu, o ką griaunu, ėjau.
Negalvodamas nieko rankas jūsų pagiežoj ploviau.
Tik gyventi šansą dar gavęs supratau, kad pats ta pagieža buvau.
Man reikia vaistų nuo vienatvės,
Geriausias būtų vienatvė su tavim, naktie.
Atiduodu, naktie, tau savąją dvasią,
Nes tik tavyje dar liko vilties.
Mirties bijo tik tie, kurie turi ką prarasti,
Pasiklydusios sielos, vis dar ieškančios gyvenimo prasmės.
Aš esu, koks esu, man nieko nereikia,
Liūdnas mėnulis danguj mano kelią apšviečia.
Ar kas nors yra bandęs nusidirt sau odą?
Juk visų mūsų didžiausias troškimas ir instinktas yra gyventi, daugintis, ėsti.
O juk ėdam ne kitus, o save pačius. Visą gyvenimą.
Kas mes? Kas jūs? Kas aš?
Mes tik dulkės išniekintoj žemėj.
Išniekintoj žemėj.
Grimztu gilyn ir niekad iš ten nesugrįšiu.
Neriu pražūtin lyg tyriausian šaltinin visatos.
Palaima arti lyg dar nepamirštas sapnas.
Sustoja širdis, užgęsta gyvybės kvapas.