Ten, kur krito šimtai ir vaitojo balsai nekaltų, Bet puikybės apsėstų žmonių. Aš bandžiau vis dar žvelgti tolyn, bet akys seniai jau nematė, O prispausta širdis tik vos vos, vos vos plakė. Na ir kam ši audra, na ir kam šis beprotiškas mūšis, Jeigu miršta viltis po kiekvieno laikrodžio dūžio. Užgniaužė manąją kovą išdavikai, baimės vergai, Nutilo ginklų žvangesys, užgeso ugnies žiburiai. Beliko tik klausimas, tylus lyg protėvio šauksmas kažkur tolumoj, Ar mes kariavom prieš pasaulį ar prieš kraujasiurbį gyvį savy. Nušaukit mane, sudeginkit mane, kad viltis iš širdies išlėktų lyg kulka, Pakarkit mane, sudraskykit mane gabalais ir užpjudykit pasiutusiais vilkais. Kam man ši naktis, kam man toks gyvenimas, jei sparnai, jei sparnai pakirpti.