Keliavai tu per dykras nykias ir sukaustytas speigo šalis, Kad ir kur beėjai – vis tas pats, skausmas, baimė ir neviltis. Tu aukurą kūrei ir klausei dievų, ar nurims kada tavo širdis? Ir atsakė tau miškai ošimu ir žvaigždėm prapliupo dangus. Raganų burtais, stipriausiais nuodais, pavergiančiais sielą žmogaus. Nakties tamsoje lyg vilkas kaukiau ir ugnį užkūręs aš jus šaukiau, Pakilkit iš ugnies! Kai tamsiausi kalnai žemėn puls ir taps vaiskiais ežerais, Kai klampiausiuos pelkynuos išaugs žaliosios girios, Kai giedriausiam rugpjūčio danguj nebeliks nė žvaigždės, Tik tada pamažu tavo pyktis krutinėj atlėgs.