Žinai,aš vis dar ieškau oro Nors dažnai ir jo nerandu Su savu kūnu vis trankausi į kitą krantą Gaila svetimo,nes savąs jau išdžiuvo Keliavau čia gatvėmis ir neradau nei vieno savo čiūvo Žinau kad kliuvo,kam kulku,kam peiliu Kam narkata užspaudė taip kad net neliko burnoi seilių O kas dėl meilių,ar už grotų ieško pabėgimo Gyvena,mokosi,ar laukia patepimo,kol Aš eilini kart prie rimo,vėl eilini kartą vienas Eilini kartą prisimenu blet tas laimingas dienas Ir kaip viskas staigiai pasikeitė Ir nuo tada likimas mano sielą paemė įkaite Užgniaužė,tvirtai užsmaugė be derybų Ir supratau kad su likimu man jau lygu,lygu. Ir liko tik tas kvapas knygų ir sudegusių fragmentų Kai mes bėgdavom nuo mentų nes rūkėm žalia ne kentą Atgal,begom bo hashas krenta mano Atgal kur aikštelė už mano namo Kuri ne vieną liūdną vakarą gi mus sapnavo Kol mes užaugom ir strėles savo rankom gaudom Čia jaunas kraujas,o gal mes tik žiauriai naivūs Kad pasirinkome kelius sudėtingai kreivus Plikom akim į dūmus,aklai į miglą Galiausiai išsilakstėme ir man dėl to abydna Kad esam priversti palikt namus ir kraštą gimtą Nes gyveni kuomet kišenėje vos centų šimtą Ir patikėk tai rimta,nes gatvė nemaitina Kol jūs šiltai ten smaukotes,tą suką mus augino Vėliau kankino,bet užgrūdino ir davė supratimo Kad esame istorijoje nūdienų...