Mano baimė su tavim kalbėt žudo Mano laimei – mudu kalbamės retai, retai, retai, retai, retai Užspausti giliai ir prakeikti jausmai Man neleidžia ištarti, kad pikta, apmaudu ir liūdna Juoko kaukėmis pridengę skausmą nuogą Kantriai laukiame ir klausiame savęs, savęs, savęs, savęs, savęs Kas padės taškus beprasmių sakinių gale? Ir kas pakels aukštyn rankas? Ir kas pirmas pasakys: "Tiek to, aš pasiduodu"? Viskas baigta Baigės laiptai Mes pakilome tiek, kiek buvome verti Ir mūsų aukščio baimė Mūsų laimei Nebeleis atsisukti atgal ir žiūrėti žemyn Mano klausimas vienintelis liks neužduotas Juk atsakymo į jį, ko gero, ir nėra Nejauki tyla buvo, yra ir bus didžiausias nuodas Kol mūsų rankos nepakils į dangų Kol nors vienas neištars: "Tiek to, aš pasiduodu" Viskas baigta Baigės laiptai Mes pakilome tiek, kiek buvome verti Ir mūsų aukščio baimė Mūsų laimei Nebeleis atsisukti atgal ir žiūrėti žemyn Viskas baigta Baigės laiptai Mes pakilome tiek, kiek buvome verti Ir mūsų aukščio baimė Mūsų laimei Nebeleis atsisukti atgal ir žiūrėti žemyn