Dabar vienodai sveria žodis ir tyla Gyvybe vėl pakvipo mėnesiena Šią šviesią naktį miegot ir melstis nevalia Tokiom naktim tik Dievas lieka vienas Aš netikiu tavim, tu dar nesugrįžai Gal mano ilgesys sukūrė šitą vaizdą Ar moki dar bučiuot, ar dar neužmiršai? Prieik arčiau, negu dievų mums leista Nubusk, nubusk ir patalus praskleisk Mano delnuos švelnumo paukštis spurda Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas Čia aš, Jūrate, po visų karų Kraujo aimanų, mirties malūnų Virš nebūties nutiestu lieptu pareinu Pamerkt rankas į tyrą tavo kūną Nuo mūšio lauko tu kvepi rūgščia žeme O nuo plaukų tavų pavojų miglos sklaidos Tad apkabink, paliesk, partiesk, bučiuok mane Liepsnotom lūpom užgydyk mano žaizdą Nubusk, nubusk ir patalus praskleisk Mano delnuos švelnumo paukštis spurda Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas Nubusk, nubusk ir patalus praskleisk Mano delnuos švelnumo paukštis spurda Paglostyk jį žvilgsniu ir jam prabilti leisk Pasaulis šis juk mudviem ir sukurtas