Plojo, taip, tikrai, bet ne delnais, o man per galvą Per mano šviesią, išmintingą galvą Kad išlekė iš jos visi garai, po to sugrįžo Bet jau nebe į galvą Nebe į mano šviesią, išmintingą galvą Kurios jau niekad niekad nepanižo Nebe į mano šviesią, išmintingą galvą Į kurią jau niekas niekas nebegrįžo Kaip gera, kaip šviesu Mąsčiau, bet jau nebe su galva Nebe su savo išmintinga galva Su ja mąstydavau prasčiau – kaip gerai, kad plojo Ir ne delnais, o man per galvą Tad, pasitaikius progai, visad visad ploju Ne delnais, o kitiem per galvas Per tas šviesias šviesias, išmintingas galvas Kurios per daug ir gan prastai galvoja, a-a ♪ Tad, pasitaikius progai, visad visad ploju Ne delnais, o kitiem per galvas Per tas šviesias šviesias, išmintingas galvas Kurios per daug ir gan prastai galvoja