Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo Ir niekas manęs neminės! Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo O kas jų bent vardą atspės? Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus, ir svajota-sapnuota Išblyško, išblyško kaip ryto aušra! O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Dvasios sumirgę žaibai! Kraujas sujudęs, širdies tik plakimas Kuriems nebužilgo – kapai! O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Dvasios sumirgę žaibai! Kraujas sujudęs, širdies tik plakimas Kuriems neužilgo – kapai! Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus Ir jiems ta žvaigždė švies, švies iš tolo skaisti Bet vėl, kaip mane, ji apgaus! Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus, ir svajota-sapnuota Išblyško, išblyško kaip ryto aušra! O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Dvasios sumirgę žaibai! Kraujas sujudęs, širdies tik plakimas Kuriems nebužilgo – kapai! O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Kraujas sujudęs, širdies tik plakimas Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Išnyko žmogus, ir svajota-sapnuota