Buvo vasara, kai vyšnios noko Aš turėjau penketą šuniokų Vieno buvo uodega balta Kito buvo nosis sukulta Trečias buvo pamušta akim O ketvirtas kaukdavo naktim ♪ Penktas – dovanojau jį Agotai Agota atidavė Pranciškui O Pranciškus – savo senai motinai Motina jį išvežė į mišką Kur dabar šunelis mano mažas? Gal vilkai sudraskė, gal dar gyvas? Liko gailestis ir rankų grąžymas ♪ Sušaukiau tuos keturis, tuos didelius Prisiekėm visi penki kaip vienas Kad daugiau jokiam, jokiam nevykėliui Mes neduosim net kuokštelio šieno ♪ Būna taip – ateina, meldžia, prašo O paskui nėra šunelio mažo O paskui nėra šunelio mažo O paskui nėra šunelio mažo