Mačiau kaip žvaigždės krinta, Mačiau kaip lyja kruvinas lietus. Vėjas šlamėjo medžiuos, Bet šiandien nebe man jau jis dainuos. Aukštoj žolėj ant smėlio kranto, Tenai kur trankėsi žaibai Stovėjo milžinai – protėviai seni, Ir mes stovėsim kol gyvi. Už saulę, už namus, už brolius ir tėvus, Kol priešai alsuos, mūsų širdys nestos. Štai guliu ant šalto kranto – Ledinės akys nematys šviesos. Buvau stiprus, bet plienas buvo tvirtesnis – Jau niekas nepaguos.