Ženklai rašyti krauju Arba kraujyje nebeužgyja. Vilkų staugimas nakty – Atsakas sielos, siela mana. Ir sniegu, ir ugnimi Širdies gelmėje degina kūną. Su saule, ryto aušra Visad supūva, visad sudūla. Norisi bėgti – rytas per daug toli. Šešėlių apsupty viltis tokia trapi. Seni prakeikimai veikia, Lyg šmėklos praeities lauks amžinai, Lyg skausmas perveriantis sielą Tylės kol laikas ateis. Ženklai rašyti krauju Arba ašarom niekur nedings. Nei saulė, nei rytdiena Jų nepriglaus, jų nepriims. Ženklai rašyti viltim Galbūt kada nuneš į šviesą, Bet rytdiena taip toli – Dausos jau kviečia... Kviečia...