Jau daug savaičių tu kaip nesava
Tavy kažkas nematomas ir pavojingas tūno
Ir siurbia syvus lyg juoda sparva
Iš tavo eterinio kūno
Bet aš nerimdanas visaip bandau
Atverti paslaptį, surast duris į tavo sapną
Ir vieną naktį aš jas suradau
Ir patekau į erdvę slaptą
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
(Beribės galios šamano)
Bet prieš patekdamas tenai
Ne vieną parą tramdžiau miegą
Ir kankinau save badu, svaigindamasis dūmais
Juodosios drignės lapų ir žiedų
Ir kai širdis dunksėti ėmė lyg sunkus galingas būgnas
Aš patekau į rūko tunelį link drumsto upės dugno
Kuriuo mane gabeno traukinys
Tiksliau – vagonas, lyg vaiduoklis, su vienu langeliu
Tam vagone, nykiam tarsi naktis, buvau tik aš
Ir dar du padarai, manieji palydovai
Kranklys ir žebenkštis
Vagonas ėmė trauktis ir mažėt staiga
Grasindamas sutraiškyt mus
Tad greitai pro langelį sprukom
Ir paaiškėjo, kad jisai yra anga
Į erdvę, į pasaulį kitą
Kai netoliese prieblandoj niūrioj
Aš išgirdau liūdnai niūniuojant tavo balsą
Iš karto supratau, kad mes tavam sapne
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
(Beribės galios šamano)
Tai buvo apvali plati ertmė, lyg tunelis vertikalus
Labai aukštais sienojais šaltos lig drebulio spalvos
O jo viršuj skrajojo, virė vis, dumsių skrajūnų debesis
Toks tirštas, kad vos vos praleido šviesą, spystančią žemyn
Man virš galvos vis sukos tavo mintys
Vienos jų pašėlusios ir greitos tartum kulkos
Kitos lėtos, tingios, lyg nardančios svajotojos
Baltais skafandrais kosminiam laive
Štai šios ir buvo pats lengviausias grobis
Išpampusiam siaubingam svetimkūniui
Tūnančiam kitam erdvės gale, tūnančiam tavy
Jis buvo toks kraupus, toksai dramblotas
Kad iš baimės visas mano kūnas pavirto akmeniu
Tiktai širdis vėl ėmė kraupiai mušti būgną
Ir galvoje vis kalė ta pati mintis
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
Tada kranklys į viršų šovė
Ir puolė gyvius, skraidančius aukštumose
Nuo varno įniršio paklaikę, jie greitai išsilakstė
Ir tuoj pat per visą tunelį į vidų įlėkė šviesa
Mane ji išvadavo iš akmens
Ir nutvieskė žinojimu
Kad tas nežemiškas baisingas svetimkūnis
Tai pavydas, lyg kirminas atsliūkinęs
Iš tau gerai pažįstamo žmogaus gelmių
Tasai pavydas rijo tavo dabartį ir tavo meilę
Palikdamas vien nerimą, vien irzulį ir neviltį
Bet patekau į sapną tam, kad viską sudorotų
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
(Beribės galios šamano)
Tad mano žebenkštis, bebaimis sutvėrimas
Pašoko iš po mano skverno ir puolė ant pabaisos snukio
Palaižė vieną, paskui kitą akį, ir šios jau nebematė
Į vieną ir į kitą ausį greit įsmuko, ir šios nebegirdėjo
Kai varnas palietė man petį
Užsiplieskiau ugnies stulpu
Ir ūždamas ėjau siaubūno link
O žebenkštis kaip mat, paklusus ugniai
Į jo nasrus įnėrė
Ir svetimkūnis tuoj pat
Tarsi kažkas jį mirtinai nugirdė
Visa mase ant žemės dribo
Nes palydovė mano pasiekė svarbiausią taikinį
Jos širdį (jos širdį)
Tada kranklys, nelaukęs nieko
Atbulas, kapodamas snapu
Aplinkui tą negyvą masę neskubom apėjo
Ir šioji su visu atskilusiu luistu
Beregint nugarmėjo žemyn
Į juodą begalybą
Į juodą begalybą
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
Beribės galios šamano
(Beribės galios šamano)
Kai sugrįžau namo, jaučiausi toks išsekęs
Lyg po siaubingo karo
Ir, prieš įnerdamas į ilgą, ilgą miegą
Dar spėjau pamatyt
Kaip spindi tavo pasikeitęs veidas
Kaip skaidriai šypsos tavo akys
Dėl to galiu ramiai pavirsti vandeniu
Ir jo ramybe apkabint tave
Tave
Tave