Lukiškių pieva, tėvyne mano Pasek man pasaką - pasaką be galo Apie kvepiančią žolę, kurią išmindė piemuo Trys mirksniai prieš aušrą, kai pražydo akmuo ♪ Lukiškių pieva, tėvyne mano Čia tūkstantį metų aš laukiau tvano Nes nuodėmes nuplauti gali tik vanduo Trys mirksniai prieš mirtį, kai pražysta akmuo ♪ Ante mare et terras et quod tegit omnia caelum Unus erat toto naturae vultus in orbe Quem dixere chaos: rudis indigestaque moles Nec quicquam nisi pondus iners congestaque eodem Non bene iunctarum discordia semina rerum Lukiškių pieva, tėvyne mano Kodėl tavo lūpos taip ilgisi ledo? Leisk, išbučiuosiu tave, kol dar ne ruduo Kol dar kvepia žolė, kol dar žydi akmuo!