Greit išmirs jau vyrų rasė Ką pasėjom – neberasim Duoki ranką, broli mano Mus mirtis po plynę gano Ten, kur buvo žydros akys Angys raitos, ne plaštakės Pievos stiebės kur šilkinės Žydi rūtos geležinės Juodas varnas vis aukščiau Na, o mūsų – vis mažiau Ant visos plačios tėvynės Žydi rūtos geležinės Tai, kas buvo švelnios rankos Lyg žeberklai vėjuos trankos Bučiniai kas saldūs buvo Nuodingiausiom seilėm srūva Mūsų rankose belikę Žvakė ir kardai atšipę Na, o žaizdą ant krūtinės Dreskia rūtos geležinės Juodas varnas vis aukščiau Na, o mūsų – vis mažiau Ant visos plačios tėvynės Žydi rūtos geležinės ♪ Nebėr karalių, užgeso laužai Vien ledas ir kryžiai Ten, kur buvo namai Svetimos žolės, svetimi dievai Mes – tik šlovingųjų amžių šalti pelenai