Kažkur ant beprotybės viršūnių Ten, kur mėlynų ežerų atspindžiai Atsimušdami į krištolinę begalybę Slenka tolyn lėtai lėtai Ten, kur šakotų medžių šaknys Geria sūrų jūros vandenį Ir, keistai kvatodamos, smenga Į praskrendančių paukščių kūnus Paukščių kūnus, paukščių kūnus, paukščių kūnus Ten sienoje skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė Ten sienoje skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė ♪ Ten, kur smėlėtas jūros dugnas Prisiglausdamas lūpomis prie dangaus Bando šypsotis Šalia atsiveriančiai bedugnei Ten, kur krištolo daužytojų būrys Siekdamas savo sušikto tikslo Įklimpsta Į savo nutapytą paveikslą Ten sienoje skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė Ten sienoje skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė ♪ O ten, už sienos, gyvenantis vienas Ištikimas mirties palydovas, palydovas Pats paskutinis, pats paskutinis Vorų priedermės atstovas, atstovas Praplikęs nuo gyvenimo geismo Praplikęs nuo gyvenimo geismo Nusižudo savo skaistybės viršūnėje ♪ Ir nelieka nė vieno Ir nelieka nė vieno Prisimenančio veidrodinius paviršius Ir nelieka nė vieno Ir nelieka nė vieno Galinčio papasakoti apie išprotėjimo pagreitį Lieka tik tai, ką paliko mums ubagai! Lieka tik skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė O lieka tik skylė Juoda skylė Pro kurią laša Mėlyna erdvė Laša, laša Laša, laša Laša, laša Laša, laša