Ir kai lietus nuplaus visus takus
Tau užkrautą ant galvos
Tavo vakaro draugę pilką padangą
Ir kai baltais arkliais atjos košmarai
Tavo prasto skonio fanai
Ir lyg balandžiai, vėl užtūps ir apkakos visą palangę
Atmink, kad mūsų liko tiek nedaug
O, mano senas drauge
Kad taurė, pasiųsta ratu
Sugrįš greičiau, nei aplankei
Ir nekalbėk niekų, kad ši trumpa diena tuščia
O, kaip kiaura kepurė
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus
Kurį sau susikūrėm
Kurį tiktai sau, sau susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Ir kai blogi sapnai vers viską prisimint
Ieškoti savęs po be galo aikštingą, lyg vaikas, pasaulį
Ir kai ateis žiema, tau ant širdies užmins
Ir tyliai tyliai pakuždės
Tau dzin, kad tai tik apgaulė
Atmink, kad mūsų liko tiek nedaug
O, mano senas drauge
Kad taurė, pasiųsta ratu
Sugrįš greičiau, nei aplankei
Ir nekalbėk niekų, kad ši trumpa diena tuščia
O, kaip kiaura kepurė
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus
Kurį sau susikūrėm
Kurį tiktai sau, sau susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Kurį tiktai sau-au-au susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Ir kartais būna taip, kad batai spaudžia širdį
Pabudus nakties akloje tyloje, baisu net pravirkti
Ir pereiti sielą lyg taką vingiuotą
Dar tiktai vos, vos-vos pramintą, bet jau pripėduotą
Atmink, kad mūsų liko tiek nedaug
O, mano senas drauge
Kad taurė, pasiųsta ratu
Sugrįš greičiau, nei aplankei
Ir nekalbėk niekų, kad ši trumpa diena tuščia
O, kaip kiaura kepurė
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus
Kurį sau susikūrėm
Kurį tiktai sau, sau susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm
Kurį tiktai sau-au-au susikūrėm
Kurį tiktai sau susikūrėm