Tylos prisemtos burnos Nuryja tai, ką taip skauda Mes gulime suglaudę nugaras Ir žiūrime į tuos Kurie mus prisiglaudę Tyliai rauda vakarais Aistra uždengę kūno Žaizdas, kurios pateisina Kvailumą ir vienatvę Mes gulime suglaudę nugaras Ir žiūrime į Vilniaus gatvę Laukiam, kol mus suras Laukiam, kol mus supras Kalbame tyliai maldas Šaukiame garsiai kitų klaidas Mano balsą atėmusi Burną užsėmė tyla Tyloj paleistos paskutinės kulkos Tyloj gyvi, o gal tiesiog gyvent įpratę Mes gulime suglaudę nugaras Ir žiūrime į Vilniaus gatvę Laukiam, kol mus suras Laukiam, kol mus supras Kalbame tyliai maldas Šaukiame garsiai kitų klaidas Mano balsą atėmusi Burną užsėmė tyla