Duok man šulinį neišgertą Ne rytoj, ne poryt, – iš kart Duok man jėgą, tarytum svertą Iš aklumo save iškelt Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs Arba ant bėgančio vandens – paslydęs ♪ Duok tikėjimą pažadėtą Netesėtą vidur dienos Duok man lauką, žaliai užsėtą Nesulauksiantį sutemos Arba neradęs pažadėto kranto Arba supratęs, kad reikės gyventi ♪ Gilų vandenį, baltą šviesą Ryto gaidą nakties dugne Duok man tai, kas ugnim nukrinta Ant senų ir jaunų galvų Kai sutemsta ir kai nušvinta Vienukart, jei dar nevėlu Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs Arba ant bėgančio vandens – paslydęs