Jei žmogaus dienas paimti Tai būna kartais šio ir to Dejuoji, kam reikėjo gimti Juokies ir džiūgauji kartu Audroj juk ąžuolai nesvyra Kol vėtra drasko jų lapus Tik vargo ir kliūčių patyręs Pilnai atsiskleidžia žmogus ♪ Nesu aš porceliano indas Padėtas spintoj po raktu Mane ir kumščiojo, ir mindė Sukiojo spūsty verpetų Audroj juk ąžuolai nesvyra Kol vėtra drasko jų lapus Tik vargo ir kliūčių patyręs Pilnai atsiskleidžia žmogus ♪ Aš porcelianui nepavydžiu Saldžios ramybės po raktu Gyvenimo aš trokštu didžio Dienų aš trokštu be krantų Audroj juk ąžuolai nesvyra Kol vėtra drasko jų lapus Tik vargo ir kliūčių patyręs Pilnai atsiskleidžia žmogus Audroj juk ąžuolai nesvyra Kol vėtra drasko jų lapus Tik vargo ir kliūčių patyręs Pilnai atsiskleidžia žmogus