Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai? Ant žemės gėlėti marškiniai, po nakties susivėlę plaukai Manau, supratai, kad čia kol kas visai tokie menki ryšiai Bet ji man primena tave– ar tai taip blogai? Ji savo šypsena aptemdo mano protą Lengvai nepasiduodu, ji neduoda pagalvot Savo nagais ant manęs palieka parašą Jos akys veda iš kur sugrįžt negalima Ji parduoda kiekvieną savo sakinį Kaip į taikinį – telieka pasilepinti Nuryti orumą, aš ant kelių prieš kūną Jos lūpų saldumas, kol maniškės išdžiūna Po tokių vakarų lieka randai Kaip beprotis jauties, tada įsiklausai Jos lūpomis – tik tušti pažadai Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai? Manau, kad taip ♪ Po kelių valandų vis dar skaitau tarp jos eilučių Kūnas dreba kas vienuolika sekundžių Brangioji, kad nelikčiau su savo mintim Nusilenkim prieš mėnulį – aš noriu patylėt su tavim Pažindamas kiekvieną tavo kūno detalę Nors žinau, kad negalima – jaučiu ten prarają Be jokio sugrįžimo taško Ir joks gilus alsavimas manęs neišblaško Tokiom akimirkom žmonės šaukia: "Čia jau likimas" Dalia, dvasia, nereikia tavo įsikišimo Juk dėl meilės verta jaustis lyg sielą pardavus O gal aš tiesiog ilgai negavęs, bet Ji man primena tave Ar tai taip blogai? ♪ Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai? Manau, kad taip ♪ (Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai, o! Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai? Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai? Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?) ♪ Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?