Tu man sakai, kartoji šimtą kartų, nors ir milijoną "Keliauk pas tuos, kurie to nori, kurie duoda" Bet aš nenoriu paskubėti Mane Tu pamiršai, o aš tik laukiu skambučio telefono Ir tyliai skamba mano sielvartas kaip fonas tyloje Kurios sugadint nenoriu Bet aš nenoriu pasiduoti ar dėti po velnių Nors tyliai mano balsas galvoje Prašo tai pamiršti Ir gal tada matyčiau tikslą horizonto tolumoj Juk vakar kažkada buvo rytoj Ir gal Tu manei, gal Tu manei, kad jei aš liksiu be balso Nebeišgausiu to mėgstamo garso Ir man tektų patylėti Bet Tu užmiršai ir pasisakymus artėjant aušrai Ir, tyliai pokalbius kartojant sau pačiam, lengvai Galima iš proto išeiti Bet aš nenoriu pasiduoti ar dėti po velnių Nors tyliai mano balsas galvoje Prašo tai pamiršti Ir gal tada matyčiau tikslą horizonto tolumoj Juk vakar kažkada buvo rytoj O man tik norisi lūpas liesti Ir kartoti Tavo mintis ir vėl Nors tame turbūt nebūtų jokios prasmės O kiek dar kartų Tave teks kviesti Šokiui, kurio neįmanoma pradėti Iš naujo, nes bus per sunku Tu man sakai, kartoji šimtą kartų, nors ir milijoną "Keliauk pas tuos, kurie to nori, kurie duoda" Bet aš nenoriu paskubėti Bet aš nenoriu pasiduoti ar dėti po velnių Nors tyliai mano balsas galvoje Prašo tai pamiršti Ir gal tada matyčiau tikslą horizonto tolumoj Juk vakar kažkada buvo Vakar kažkada buvo Juk vakar kažkada buvo Rytoj